Dar vienas skrebukas, kuriame - didelė nuotrauka. Jau galima sakyti, kad mane apėmė tam tikra manija. :) Na, bet ne ilgam. Artimiausiu metu pažadu daugiau įvairovės.
Šis darbas apie tai, kaip mes grybaujame. Kai į mišką išsiruoši likus vos kelioms valandoms iki pusiaudienio, nenuostabu, kad rinktis tenka tik iš musmirių ar nuspardytų umedžių. :) Na, dar kartais pasiseka vieną kitą grybuką "nukauti", bet dažniausia toks grybavimas tampa tiesiog pasivaikščiojimu po mišką.
Tokiai išvykai aprašyti labai tinka ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus eiliuotos poemos "Grybų karas", kurią panaudojau. Juk būtent taip ir nutinka, kai laiku grybauti neišsiruoši - vietoj baravykų lieka tik duobutės, vietoj pilno krepšio kepurėtųjų - pilnos akys voratinklių, o vietoj sąmanų "rakinėjimo" nosimi - pasižvalgymas ir į kitus miško gyventojus.
Gal ne taip jau ir blogai? :)