Viena kryptimi

Va, reikėjo tik "skolas" atiduoti ir įkvėpimas tuojau į duris pasibeldė. :) Rodau dar vieną. Tokį pačiai sau netikėtą...
Skrebuką sumečiau labai greitai (na, bent jau man tai atrodo greitai - per vieną vakarą), išsišiepiau iki ausų ir laiminga nuėjau sapnų sapnuoti. O ryte išsigandau... Skrebukas pasirodė visai ne toksai kaip kad vakare. Neįprastas man, margas be proto, kažkoks futuristinis. Nebežinojau, ar vis dar patinka jis man, ar ne. Supratau, kad reikia mums susigyventi . :) Taigi ėmiau laukti ir svarstyti, ar išdrįsiu kam nors parodyti šį darbą, ar ne...
Išdrįsau. :) Nes šiandien jis man ir vėl patinka. :)

Skrebukas apie mano Mažąjį ir jo didžiausią draugę, kaip jis pats sako, mergaitę vardu Ūla. :) Kaip vienas mielas širdžiai draugas pasakė, skrebukas lyg ypatingos šių dviejų ypatingų vaikų fantazijos. :) Lyg ryšys jų ypatingas ir sunkiai nupasakojamas, sunkiai suprantamas...
Šį kartą aprašymas ilgas, bet net ir tiek prirašius nepavyko surašyti visko, ką norėjau pasakyti. Todėl ilgiausią laišką palikau ir kitoje skrebuko pusėje. Labai asmenišką, tik jam vienam skirtą. :)
Beje, jau žinau, kad šią nuotrauką skrebinsiu ir vėl, tik jau kitaip. :)